Uždaryti
Toma Dilė, PVcase
Šiemet „PVcase“ nestokojo ir industrijos pripažinimo: kovą „Financial Times“ reitinge startuolis atsidūrė tarp greičiausiai augančių įmonių Europoje, o balandį „PVcase“ laimėjo vieną prestižiškiausių apdovanojimų energetikos srityje – „BloombergNEF“.
Prie „PVcase“ prisijungusi dar tuomet, kai įmonėje dirbo vos 15 žmonių, šiandien startuolio vykdomoji vadovė Toma Dilė sako, kad valdant tokį augimą, sunkiausia keisti mąstymą: „Prieš 18 mėn. buvome vieno produkto įmonė, kurios 90% komandos dirbo Lietuvoje. Šiandien mes – kelių produktų įmonių grupė ir tik 50% komandos yra Lietuvoje. Kiekvieną sprendimą priimame galvodami apie tarpžemyninius santykius, ilgalaikį augimą bei efektyvumą įmonių grupėje“.
Tempo „PVcase“ nemažina ir toliau: akiratyje – verslo gorilos titulas, o startuolio išmoktas pamokas verta išgirsti ir iš jų pasimokyti kiekvienam – be įspūdingo augimo pernai, grynųjų pinigų srautas (angl. Free cash flow) įmonėje teigiamas jau 5-erius metus iš eilės. Ne ką mažiau įdomi ir asmeninė T. Dilės istorija – baigusi reklamos ir lietuvių filologijos studijas, šiandien į priekį su vadovų komanda ji veda vieną perspektyviausių Lietuvos energetikos startuolių.
– Nors „PVcase“ nuo pat pirmos dienos dirba pelningai, praėję metai jums tikrai buvo įspūdingi. Pasidalink, kaip atrodo šių pasiekimų užkulisiai? Kaip gyvenate šiandien?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo lengva – darome tai, ko nesame darę. Pavyzdžiui, per pastaruosius 18 mėn. „PVcase“ komanda išaugo nuo 120 iki 270 talentų, o pasikartojančios pajamos – nuo 16 iki 33 mln. JAV dolerių. Esminiai faktoriai turbūt yra 3: veikiame IT, SaaS (programinė įranga kaip paslauga) ir dar energetikos srityse – visos jos auga kaip ant mielių; suformavome labai gerą komandą (balansas tarp vietinių ir tarptautinių žinių); ir pasirinkome teisingus strateginius investuotojus, kurie prie verslo sėkmės prisideda ne tik pinigais, bet ir patirtimi bei kontaktais. Įmonės siekis nesikeitė nuo pirmųjų veiklos metų, akcentai visuomet buvo aiškūs: veikiame tvarumo sektoriuje, todėl ir augsime tvariai, kursime produktus, kurie didina mūsų klientų komandų našumo rodiklius – tai ir padeda nesimėtyti žengiant pirmyn.
– Ar gali papasakoti daugiau apie kuriamus produktus? Kuo „PVcase“ užsiima?
– Šiandien turime 4 produktus, nors visas augimas iki 2022 m. pasiektas vienu produktu – „PVcase Ground Mount“. Tai „AutoCAD“ programos įskiepis, skirtas antžeminių saulės elektrinių projektavimui. Jis suteikia galimybę naudoti 3D vizualizacijas, tiksliai apskaičiuoti bei ištaisyti apšvietimo ar kraštovaizdžio netikslumus. „Anderson Optimization“ į mūsų krepšelį atnešė „Prospect“ įrankį, skirtą nustatyti saulės elektrinių lokacijas. Po 2022 m. taip pat pristatėme dar 2 naujus produktus: „PVcase Roof Mount“ – programą, naudojamą saulės elektrinių kūrimui ant komercinių ir pramoninių stogų, ir „PVcase Yield“ – įrankį, kuriuo galima atlikti tikslius projektų našumo skaičiavimus. Visų šių duomenų apjungimas vienoje platformoje ne tik padidina klientų našumo rodiklius, padeda galutinį rezultatą sukurti su kuo mažiau resursų, bet ir sumažina duomenų rizikos grėsmes.
Nemažai įmonių orientuojasi į pelną. Mūsų atveju, pelnas yra rezultatas kuriamo pokyčio pasaulyje – visai kitas jausmas viduje, kai apie tai susimąstai.
– Kas yra pagrindiniai jūsų klientai? Iš kur jie? Įdomu, ar turite klientų Lietuvoje?
– Mūsų klientai yra tik B2B (verslas verslui) tipo įmonės, kurios projektuoja, perka ir vysto saulės parkus ant komercinių stogų arba žemės. Pavyzdžiui, „Soltec“, „Sundt“, „Ghenova“, „Iberico Solar“, „Prodel“, „CCE Holding“, „Voltalia“, „Zimmermann PV-Tracker GmbH“, „Ohla“, „Sonnedix“ ir kt. Didžiausia klientų koncentracija šiandien – Vakarų Europoje (Ispanija, Vokietija, Prancūzija, Portugalija ir pan.) bei JAV. Iš viso dirbame 80-yje šalių, tarp jų – ir su klientais Lietuvoje. rusijos pradėtas karas paspartino Vidurio ir Rytų Europos norą energetinei nepriklausomybei, tačiau šios rinkos yra labai priklausomos nuo vietinio reglamentavimo ir ES, todėl proveržis galbūt nėra toks didelis, kokio būtų galima tikėtis.
– Ši tema – itin aktuali: kokius iššūkius saulės energetikoje matote? Kur link judama?
– Iššūkių daug: saulės elektrinių prijungimas prie elektros tinklų, komercinėms saulės elektrinėms skirtos žemės, įrangos, kvalifikuotų rangovų bei darbuotojų trūkumas, tiekimo grandinės vėlavimai, JAV rinkimai, rusijos karas su Ukraina ir pan. Nepaisant to, tikime, kad atsinaujinanti energetika yra mūsų kelias į klimato kaitos suvaldymą, tai patvirtina ir valstybinių institucijų dėmesys. ES klimato įstatymu siekiama, kad iki 2030 m. išmetamųjų teršalų kiekis būtų ne daugiau 55%, o JAV dar 2022 m. 369 mlrd. JAV dolerių paskyrė energetikos saugumui, klimato kaitos valdymui. Tarptautinių tyrimų projekcijos (BNEF, „Solar Power Europe“) teigia, kad dabartinė sektoriaus vertė iki 2029 m. augs 4 kartus. Tačiau tiesa ta, kad projekcijos niekada nebūna tikslios, nes realus augimas būna dar didesnis.
– Kaip šias augimo tendencijas galime įgalinti Lietuvoje?
– Deja, Lietuvoje tam mums trūksta dar 3 tipų žinių: apie saulės inžineriją, B2B verslo auginimą ir SaaS. Tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nėra daug saulės energetikos srityje ir B2B sektoriuje veikiančių startuolių dėl kelių svarbių niuansų. Pavyzdžiui, pati rinka nėra didelė. Be to, turi iš esmės išmanyti rinkos specifiką – suprasti elektros, civilinę ir mechanikos inžineriją, nes dirbi tiesiogiai su inžinieriais. O taip pat svarbu turėti omenyje, kad reikšminga dalis kompanijų kuria vidinius našumo gerinimo įrankius ir nesiūlo šių produktų rinkai, saugodami savo konkurencingumą.
Tokia yra ir „PVcase“ pradžios istorija – „PVcase Ground Mount“ produktas atskilo nuo kito įmonės bedrakūrėjo ir vadovo Deivido Trainavičiaus vystomo verslo. Nors daugelis saulės energetikos rinką mato kaip modernią, augančią, „ant bangos“, pati savaime ji gana tradicinė. Didžioji dalis žmonių JAV ir Vakarų Europoje į saulės energetikos sritį atėjo iš naftos pramonės – viskas prasidėjo nuo vadinamojo žaliojo judėjimo, mažų departamentų įmonių viduje, tad procesai ar įrankiai dar yra labai tradiciniai, neretai – ir monopoliniai.
– Užsiminei apie „PVcase“ pradžią, o kokia yra tavo pradžios „PVcase“ istorija? Dirbti čia pradėjai kaip žmogiškųjų išteklių (HR) specialistė, tiesa?
– Esu baigusi reklamos ir lietuvių filologijos bakalauro studijas. Vaikystėje mėgau skaityti ir galvojau, kad todėl man reikėtų tapti žurnaliste. Po pokalbių su pora žmonių supratau, kad tarp to gal vis dėlto nėra tiesioginės sąsajos, bet labai nutolti nuo pirminio plano nenorėjau. Tikėjausi, kad studijose galėsiu gauti dviejų tipų žinių – ir apie lietuvių kalbą, ir apie reklamą, bet realybė prasilenkė su lūkesčiais, todėl mokiausi toliau – magistrą tęsiau inovacijų vadybos srityje. Nepaisant to, kaip atrodo mano CV, niekuomet nedirbau tik HR srityje – taip susiklostydavo, kad dažniausiai dirbdavau su IT projektais, operaciniais klausimais ir pan.
Apie „PVcase“ pirmą kartą sužinojau pamačiusi HR darbo skelbimą „Facebook“ – informacijos nedaug, aprašymai tik anglų kalba, o į pirmąsias užklausas jie man nė neatrašė. Tačiau niekaip negalėjau išmesti iš galvos jų vizijos – kovoti su klimato kaita, kuriant programinės įrangos sprendimus. Jau tuomet saulės energetikos sritis man buvo itin įdomi.
Su Deividu („PVcase“ vienas iš įkūrėjų ir vadovas – red.) dar ir šiandien kartais mano pradžią įmonėje prisimename. Kaip ir minėjau, į mano pirmąsias užklausas jis nė neatrašė, nes manė, kad mano kvalifikacija šiam darbui tiesiog per aukšta. Kai galiausiai į susitikimą su juo įsiprašiau, prakalbėjome gal 2 val., bet paprastas tas pokalbis buvo – apie požiūrį, vertybes, darbo patirtį. Po poros dienų sulaukiau kvietimo prisijungti prie komandos, atsakiau teigiamai ir iškart, pusiau juokaudama, bet ir rimtai, pasakiau: taip greitai darbuotojų nesamdysime – tikrinsime ir anglų kalbos žinias, kompetencijas, įgūdžius. Nepaisant to, dirbti „PVcase“ ir šiandien man labai patinka – Deividas sugeba neįtikėtinai aiškiai iškomunikuoti, ko nori iš organizacijos, o aš šią viziją padedu įgyvendinti. Pradėjau dirbti HR srityje, tačiau kalbame apie startuolį labai ankstyvoje stadijoje – greitai pasukau į operacinius procesus. Šiandien „PVcase“ esu dėl labai aiškaus siekio – įgalinti kitas įmones pereiti į atsinaujinančią energetiką greičiau ir taip kovoti su klimato kaita. Nemažai įmonių orientuojasi į pelną. Mūsų atveju, pelnas yra rezultatas kuriamo pokyčio pasaulyje – visai kitas jausmas viduje, kai apie tai susimąstai.
Niekas nėra duotybė – ant to ir pradėjau statyti savo profesinį vertybinį pagrindą.
– Žvelgiant ir į tavo karjeros kelionę, ką turi žinoti startuolyje norintys dirbti?
– Jei prisijungi prie startuolio, kuriame yra iki 100 darbuotojų, gali tikėtis, kad tavo atsakomybių ribos pasikeis bent 20 kartų per 5-erius metus. Svarbu suprasti ir priimti tai, kad darbe bus daug dinamikos. Jei yra motyvacijos, to išmokstama. Natūralu norėti ramybės ir saugumo – nuo stabiliai gaunamo atlyginimo iki savo rutinos, tačiau darbas startuolyje yra to priešingybė. Pavyzdžiui, šiandien tavo pateiktas pasiūlymas gali būti atmestas, bet ramiu veidu įgyvendintas po 3 mėn. – nes tuomet ši idėja jau tinkama, įmonė iki jos priaugo.
Aš pati laikausi požiūrio, kad darbuotojas turi daryti tai, ko reikia organizacijai, o ne tai, ką jis nori daryti pats. Idealu, kai yra pusiausvyra, bet visuomet bus darbų, kuriuos turi padaryti dėl geresnės ateities: ir įmonės, ir savo toje įmonėje. Startuoliai visuomet ieško žmonių, kurie jaustų atsakomybę (ang. ownership), nes galbūt visoje organizacijoje ir nėra žmogaus, kuris žino, kaip X darbą atlikti teisingai. Tavo atsakomybė kartais yra juo tapti – pozityviai, lanksčiai žiūrėti į pokyčius, orientuotis į sprendimus, o ne į problemas.
– Kokie yra kiti svarbiausi tavo principai kasdienybėje ir darbe, kuriais vadovaujiesi?
– Iš tiesų, gyvenime man pasisekė turėti labai gerus mentorius, gal ir tiesiog gerus žmones aplink. Kartais net trumpi susitikimai kartu išgeriant kavos gali padaryti tokį poveikį, kad tu juos atsimeni visą gyvenimą. Pavyzdžiui, kai man buvo 19-ka, buvau labai įskaudinta, nes priklausiau vienai nevyriausybinei organizacijai ir manęs neišrinko jos prezidente. Mano galvoje viena mintis tuomet keitė kitą: „Kaip jie taip galėjo?“, „Kokie klaidą ją padarė!“. Darius Montvila, dabar jau amžinąjį atilsį, tuomet su manimi praleido 2 val. ir taip gerai sudėliojo pagrindus, kad dar ir dabar jo mintis prisimenu: „Jei neišrinko, vadinasi, nesi verta. Nėra, ko verkti. Turi priimti tai kaip pamoką, kad reikia labiau stengtis. Jei galvoji, kad esi super nuostabi, tą ir turi savo darbu įrodyti, o ne sėdėti ir kaltinti kitus, kaip jie suklydo“. Niekas nėra duotybė – ant to ir pradėjau statyti savo profesinį vertybinį pagrindą, o galbūt ir meilę energetikai, kadangi Darius yra buvęs energetikos bendrovės „Ignitis“ generalinis direktorius.
Kitiems šiandien visuomet patariu į konkrečias situacijas darbe ar gyvenime žiūrėti visumos kontekste, matyti vadinamąjį „big picture“. Kartais turėsi priimti sprendimus, kurie yra nemalonūs ir nepatogūs trumpuoju laikotarpiu – atleisti darbuotoją, uždaryti departamentą ar atšaukti kelių milijonų vertės projektą, dėl naudos ilguoju laikotarpiu. Tu atiduodi savo laiką ir žinias, o mainais gauni galimybę save realizuoti, patirtį ir pinigus. Ir tai turi būti svarbu būtent tau – dienos pabaigoje turi pats savimi didžiuotis, išlikti ištikimas sau ir savo vertybėms. Taip pat verta visuomet galvoti, kad tu nemoki, nežinai ir nesupranti, todėl turi iš tikro girdėti žmones, kurie yra aplink tave – situaciją matyti atviromis akimis ir ausimis: klausytis ir klausti. Jei aš kažko nežinau, aš klausiu. Turi išlikti „humble“ – kuklus, paprastas ir pagarbus.
– Turi ir labai įdomų hobį – šuoliai parašiutu, gali papasakoti apie tai daugiau? Kaip išsikrauni nuo darbo arba jam įsikrauni – kaip leidi savo laisvalaikį?
– Visų pirma, turiu nuostabų gyvenimo partnerį – kai namuose yra ramybė, kai šeima supranta, kad darbas man – labai svarbu, gyvenimas palengvėja keliasdešimt kartų. Pritariu minčiai, kad laiko nėra niekam, yra prioritetai – tu pats renkiesi, kam skirti savo laiką. Pavyzdžiui, aš stengiuosi niekada neiti į kompromisus dėl miego ir kokybiško maisto – jei pavyksta savaitės eigoje dar ir pasportuoti, idealu. Kalbant apie hobius, vienas jų – labai paprastas: mėgstu gerti žolelių arbatą, pro langą žiūrėti į paukščius ir skaityti knygas. Antrasis – taip, tai šuoliai parašiutu. Nepaisant vyraujančių stereotipų, tai dėl saugumo pamišęs sportas, nelaimių skaičius, palyginus su kitomis panašaus pobūdžio sporto rūšimis, itin mažas. Neįtikėtinai smagus yra ir laisvo kritimo jausmas, kūną užplūstantis adrenalinas. Tačiau bene svarbiausia – tai kas kartą yra didelė psichologinė kova su savimi, instinktais. Tu labai daug supranti apie save, galvoje atsakai į daug klausimų. Būna, jog vieną dieną gali atlikti 8 šuolius, būna – nė vieno per 8 val., tačiau nuo momento, kai atvažiuoji į šuolių zoną iki kol grįžti namo, negali sau leisti galvoti apie nieką kitą.
Lietuva yra teisingame kelyje, tačiau kai kurie pokyčiai mūsų šalyje vyksta per lėtai.
– Grįžtant prie verslo, sakyki, kaip „PVcase“ ateitį matai tu? Kokios, tavo nuomone, yra ilgalaikės tendencijos startuolių sektoriuje – į ką patartum atkreipti dėmesį?
– Mums labiau patinka gorilos, o ne vienaragio apibrėžimas, startuolio sėkmę matuojant. Gorila verslo kontekste vadinamas tas startuolis, kurio ne tik vertė siekia per 1 mlrd. JAV dolerių, bet jis taip pat generuoja per 100 mln. grynųjų pajamų ir veikia pelningai. Lūkestį įmonės viduje, kada galėtume tapti verslo gorila, išsakę esame, bet garsiai apie datą nekalbame – įvertiname visas aplinkybes ir sprendimų kainą. Pavyzdžiui, esame priėmę sprendimą tikslingai neieškoti galimybių parduoti savo produktus Kinijos kompanijoms, nors Kinijos rinka – viena didžiausių saulės energetikoje. Kitaip tariant, sąmoningai lėtiname augimą dėl vertybių.
Rinka pasikeitė – jei prieš kelerius metus svarbiausias buvo augimas, nepaisant kitų finansinių rodiklių, šiuo metu grynasis pinigų srautas (FCF) ir pasikartojančių pajamų augimas yra lygiaverčiai. Ką tai rodo? Tvarus verslas tampa prioritetu, investuotojai šiandien verčiau renkasi pliusą balanse. Tačiau kalbėti apie ilgalaikes tendencijas sunku. Sakyčiau, gyvenama 6–12 mėn. perspektyvoje, dažni rinkų pokyčiai neleidžia kurti itin ilgalaikių planų.
– Esi pastebėjusi, kad Lietuvos startuolių teisinė bazė yra labai toli nuo vakarietiškų standartų. Kokias gerąsias praktikas galėtume pritaikyti, kad Lietuvoje daugėtų startuolių ir vienaragių? Kad Lietuva taptų geriausia šalimi vienaragiams pasaulyje?
– Lietuva yra teisingame kelyje, tačiau kai kurie pokyčiai mūsų šalyje vyksta per lėtai. Tik verslas negali padaryti visuotinio pokyčio – tai turi ateiti iš švietimo sistemos ir kartotis per visas institucijas: ar tikrai skiriame prioritetą aukštos pridėtinės vertės kūrimui? Pavyzdžiui, kodėl mokyklose vis dar taip aukštinami tie, kurie dainuoja, šoka, ar yra skaitovai – tai svarbu, tačiau ar svarbiausia? Sakyčiau, kad mes mokykloje šiandien tam skiriame pernelyg daug dėmesio, tačiau jo trūksta IT, inžinerijai, matematikai, biologijai, chemijai, fizikai ir pan.
Mokymo programas turėtume pakeisti iš pagrindų, fokusuojantis į tarpfunkcinius ir gyvenimiškus įgūdžius: nuo finansinio, verslo ir teisinio raštingumo, programavimo iki konfliktų valdymo, laiko planavimo. Kur technologijų integravimas į mokymo programą? Mokant programavimo, duomenų analizės, dirbtinio intelekto ir kitų svarbių technologijų įgūdžių, moksleiviai įgytų įrankių, kurių jiems reikia, siekiant klestėti technologijomis grįstoje ekosistemoje. Kitas svarbus aspektas – lankstumas ir greitis, įgyvendinant pakeitimus.
Kalbant apie verslo aplinkos gerinimą, prioritetais išskirčiau dvigubos pilietybės, konkurencingos opcionų skyrimo tvarkos, teisinės bazės, palankios startuoliams ir lengvesnio vizos gavimo proceso užsieniečiams klausimus. Tai padėtų pritraukti pasaulinio lygio specialistus bei investuotojus, kurie atneštų savo patirtį ir žinias į Lietuvą.
