Uždaryti
Lietuvos visuomenės senėjimą išduoda reikšmingai pasikeitusi amžiaus mediana. Pavyzdžiui, 1990 metais vidutinis lietuvio amžius buvo 32 metai, o pernai – jau 44. Sakysite, gera žinia, gyvename ilgiau. Vis tik šį rodiklį labiau veikia ne ilgėjanti gyvenimo trukmė, o mažas gimstamumas ir dėl to besikeičiantis demografinės senatvės koeficientas. Jis rodo, kiek šimtui šalies vaikų iki 14 metų tenka 65 metų ir vyresnių gyventojų. Pernai šis skaičius siekė 140, kai, palyginimui, prieš dešimtmetį – 126.
Kalbant apie vaikus, gimstamumas mažėja kasmet, o ilgesnėje perspektyvoje ši tendencija atrodo ypač dramatiškai – pavyzdžiui, pernai Lietuvoje gimė dvigubai mažiau vaikų nei prieš 30 metų.
Ateities prognozės vilties taip pat nesuteikia. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2050-aisiais Lietuvoje gyvens apie 2,3 mln. žmonių, o vyresnių gyventojų dalis visuomenėje tik didės: medianinis vyrų amžius jau sieks 50 metų, o moterų – 56 metus.
Svajojame apie aukštos pridėtinės vertės ekonomiką: tik ar bus ją kuriančių?
Senstanti visuomenė tiesiogiai lemia ir mažėjantį dirbančiųjų, o tai reiškia ir mokančiųjų mokesčius, skaičių bei įplaukas į šalies biudžetą. Visa tai paveiktų valstybės galimybes užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą bei mokėti išmokas pensininkams, nedirbantiesiems ir kitų pažeidžiamų visuomenės grupių nariams.
Išvada peršasi paprasta – kuo šalies dirbančiųjų skaičius mažesnis, tuo didesnę vertę kiekvienas iš jų turėtų sukurti, siekiant išlaikyti ekonominį stabilumą. Svarbu paminėti, kad Lietuvos startuoliai, įdarbinantys būtent aukštą pridėtinę vertę kuriančius specialistus ir ne vienerius metus demonstruojantys potencialą tapti šalies ekonomikos varikliu, su talentų trūkumu susiduria jau dabar.
Tačiau mes nesame išskirtiniai, panašius iššūkius sprendžia ir daugelis kitų pasaulio valstybių. Skirtumas tas, kad pažangios šalys jau ėmė veikti – vidinėse rinkose trūkstant aukštos kvalifikacijos specialistų, juos įvairiomis skatinimo priemonėmis prisitraukia iš svetur.
Tuo tarpu Lietuvoje tendencijos priešingos – aukštos kvalifikacijos specialistai sudaro mažiau nei 3 proc. visų atvykusių į šalį dirbti užsieniečių, dėl kurių šiuo metu vyksta arši konkurencija globaliu mastu.
Vilioja užsienio mokslininkus, siūlo mažesnius mokesčius ir skaitmeninio klajoklio vizas
Kokių priemonių imasi kitos valstybės? Pažvelkime į demografinės krizės kamuojamą Japoniją, kurios visuomenė yra viena seniausių pasaulyje. Spręsdama darbo jėgos trūkumą, šalis intensyviai investuoja į automatizaciją gamyboje ir paslaugų srityse (pavyzdžiui, pasitelkia robotus ir DI), o į aukštą pridėtinę vertę kuriantį sektorių traukia užsienio talentus. Istoriškai bei kultūriškai uždara, anksčiau imigracijos neskatinusi šalis 2019 m. įvedė specializuotas vizas, leidžiančias kvalifikuotiems darbuotojams dirbti tam tikruose sektoriuose. Kandidatai vertinami pagal taškų sistemą, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, patirtį, kalbų mokėjimą, o pagal tai suteikiamos ir skirtingos paskatos. Paprastai tariant, kuo daugiau vertės užsienietis gali sukurti šaliai, tuo daugiau privilegijų gauna iš jos. Pavyzdžiui, galimybę kartu atsivežti šeimą (ar net auklę) ir greičiau suteikiamą nuolatinio gyventojo statusą. Be to, praėjusį mėnesį šalis paskelbė ketinanti tapti patraukliausia vieta pasaulyje mokslininkams – jiems pritraukti Japonija ketina skirti beveik 700 mln. JAV dolerių.
Tuo tarpu Europoje aktyviai užsienio talentus įdarbinti pavyksta Portugalijai. Viena iš priežasčių – mokestinę lengvatą suteikianti programa „Non-Habitual Resident“, kuri jiems dešimčiai metų užtikrina 20 proc. pajamų mokestį ir nulinį tarifą daugumai pajamų iš užsienio. Taip pat šalies patrauklumą skatina ir įvairios vizos. Pavyzdžiui, skirta užsienio darbuotojams, norintiems dirbti išskirtinai šalies technologijų įmonėse, arba startuolių kūrėjams, kuriems sudaromos itin paprastos sąlygos vystyti verslo idėją, jei tik jie bendradarbiauja su vietoje veikiančiais verslo inkubatoriais. Be to, neseniai startavo ir skaitmeninio klajoklio viza, leidžianti nuotoliniams darbuotojams gyventi Portugalijoje iki vienerių metų, išlaikant darbą svetur.
Įkvepiančių pavyzdžių galima rasti ir dar arčiau – dėl lanksčios imigracijos politikos ir išmanių sprendimų, beveik trečdalis dirbančiųjų Estijos startuoliuose yra užsieniečiai (27 proc. yra atvykę iš ne ES šalių, o dar 5,5 proc. – iš kitų ES valstybių, daugiausia Suomijos ir Jungtinės Karalystės). Šalis siūlo supaprastintas darbo vizas aukštos kvalifikacijos specialistams, ypač ketinantiems dirbti IT sektoriuje, o jos programa „Startup Visa“ leidžia užsienio verslininkams šalyje steigti įmones ir veikti iškart su vietinių verslo akceleratorių palaikymu.
Priemonių įvairovė čia nesibaigia – būtų galima minėti Kanadą, skatinančią tarptautinius studentus naudotis ilgalaikėmis darbo vizomis, ar Airiją, priimančią užsienio talentus kartu su šeimomis. Taip pat Vokietiją, ne tik naudojančią taškų sistemą, leidžiančią specialistams atvykti be konkretaus darbo pasiūlymo, bet ir lengvinančią dvigubos pilietybės išdavimą. O kur dar Nyderlandai, suteikiantys socialines garantijas nuo pirmos dienos ir neapmokestinantys 30 proc. darbo užmokesčio, laikant šią dalį gyvenimo užsienyje išlaidomis.
Pavyzdžių galima rasti dar daugiau, tačiau visus juos vienija tai, kad šios šalys talentų pritraukimą ir jų išlaikymą yra pavertusios strategine ir ilgalaike politikos kryptimi, o jų imigracijos procesai lanksčiai pritaikomi skirtingų sričių iššūkiams spręsti.
Ką daryti turėtų Lietuva?
Nors visuomenės senėjimas ir dėl to mažėjantis dirbančiųjų skaičius yra kompleksinė problema, tačiau kalbant apie talentų pritraukimą iš užsienio – daugeliu atveju galime tiesiog kopijuoti sėkmingai besitvarkančių valstybių sprendimus. Žinoma, ne aklai, o atidžiai įvertintus geopolitines rizikas ir sukūrus veiksmingą kontrolės mechanizmą, kuris padėtų pritraukti išskirtinai aukštos kvalifikacijos talentus.
Pradėti verta nuo ambicingos strategijos sukūrimo. Joje didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas tiems talentams, kurių jau dabar trūksta didžiausią pridėtinę vertę kuriantiems sektoriams, o taip pat ir ateities profesijų atstovams, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto ar mašininio mokymosi specialistams.
Aukštą pridėtinę vertę kuriantiems talentams, mokslininkams, diasporos lietuviams, taip pat tarptautiniams studentams reikia patrauklių ir konkurencingų naudų pasiūlymų, kad jie pasirinktų dirbti ir kurti Lietuvoje.
Sklandžios, efektyvios ir skaitmenizuotos migracijos procedūros yra būtinos, tačiau jų nepakanka – turime aktyviai skatinti atvykusių užsienio talentų integraciją. Siekime, kad Lietuvą atradę aukštos kvalifikacijos specialistai norėtų joje likti ir toliau šaliai kurti ekonominę naudą. Tam padėtų lengvai prieinami lietuvių kalbos kursai, mentorystės programos, tarptautinės mokyklos vaikams, įdarbinimo galimybės kartu atvykusiems šeimos nariams.
Galiausiai, girkimės savo šalimi kaip patrauklia vieta gyventi, dirbti, kurti inovacijas ir vystyti globalius verslus. Kryptingai stiprinkime Lietuvos tarptautinį žinomumą – skleiskime žinią apie čia ekonominį proveržį kuriančius startuolius ir talentus bei šalies ambiciją tapti svarbiu technologijų centru Europoje.
