Gintarė Verbickaitė. Metė mokyklą ir sukūrė vienaragį – startuolių pasaulio mitas, taisyklė ar išimtis?

Genialus studentas, metęs mokslus, ar net mokyklos nebaigęs nepritapėlis, pamokas iškeitęs į programavimą tėvų garaže – tokios istorijos gaubia technologijų pasaulį reformavusius „Apple“, „Microsoft“, „Facebook“ ar „Spotify“ įkūrėjus. Jos kuria mitą ne tik apie šias asmenybes, bet ir inovacijas. Tarsi, svarbiausios jų niekaip nebūtų susijusios su išsilavinimu ar tuo labiau švietimo sistemomis, o jų atsiradimas priklausytų tik nuo išskirtinių, tokiais jau gimusių talentų. Tačiau ką rodo ne pavienės įkvepiančios istorijos, o duomenys?

Stanfordo universitetas analizavo daugiau nei 1 tūkst. JAV rizikos kapitalu finansuotų įmonių, pasiekusių vienaragio (1 milijardo JAV dolerių vertės) statusą ir jų įkūrėjų išsilavinimą. Paskelbti tyrimo rezultatai paneigė populiarias istorijas apie mokyklas metusius įkūrėjus – paaiškėjo, kad tirti vienaragių įkūrėjai yra gerokai labiau išsilavinę nei bendra populiacija. Jie 6 kartus dažniau turi daktaro laipsnį, tris kartus – magistro laipsnį ir du kartus dažniau yra baigę bakalauro studijas, palyginti su vidutiniu JAV gyventoju, vyresniu nei 25 metai.

Įdomu, kad mokslo įstaigos tipas – valstybinė ar privati – neturėjo reikšmingos įtakos tikimybei sukurti vienaragį, jų rodikliai buvo beveik identiški. Svarbiau už tai buvo pats išsilavinimo gylis: tipiškas vienaragio įkūrėjas yra aukštos kvalifikacijos ir galintis studijų metu įgytas žinias praktiškai panaudoti sprendžiant sudėtingus technologinius iššūkius.

Mokslininkai pastebėjo ir besikeičiančias studijų krypčių tendencijas. Nors anksčiau vienaragių įkūrėjai dažniausiai buvo baigę inžinerijos studijas, nuo 2014 m. iki dabar jos patenka į antrąją vietą, pirmąją užleisdamos verslo kryptiems mokslams. 

Šis pokytis rodo, kad inovacijų laukas demokratiškėja. Norint sukurti sėkmingą technologijų įmonę, nebėra būtina giliai išmanyti pačias technologijas. Vis svarbiau yra pasitelkti verslo žinias ir įgūdžius suprasti rinkos poreikius, burti tinkamiausias komandas, pritraukti investicijas. 

Svarbu ir tai, kad verslumo kompetencijos Jungtinėse Amerikos Valstijose pradedamos ugdyti daug anksčiau nei universitetuose. Nepaisant to, kad JAV nėra vieningos nacionalinės švietimo politikos šioje srityje, antreprenerystės ugdymas plačiai vyksta per stiprias nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas ir projektines veiklas. Programos, tokios kaip „Junior Achievement“ ar „NFTE“, pasiekia didžiąją dalį mokyklų tiek dėl savo masto, tiek dėl gaunamo finansavimo.

Žinoma, toks modelis veikia dar ir todėl, kad verslumo kultūra JAV yra giliai įaugusi į visuomenės vertybes. Nors tokios veiklos dažniausiai nėra privalomos, daugelyje mokyklų veikia verslumo klubai, vyksta „shark tank“ stiliaus konkursai bei startuolių hakatonai.

JAV pavyzdys rodo universalią taisyklę – kuo anksčiau yra ugdomos šios kompetencijos, tuo verslesnė tampa visa visuomenė. Šios įžvalgos yra itin aktualios ir Lietuvai. Nors matome vis daugiau antreprenerystės iniciatyvų šalies mokyklose, jų įgyvendinimas išlieka netolygus, o integracija į nacionalines ugdymo programas – ribota.

Kalbant apie nuo inovacijų kūrimo neatsiejamas IT ir STEM disciplinas, statistika rodo, kad Lietuvoje mokiniai jomis susidomėjimą praranda vyresnėse klasėse. Tai lemia keli veiksniai -  pamokose dažnai trūksta praktinio taikymo, eksperimentavimo, komandinių projektų, kurie padėtų susieti teorines žinias su realiomis problemomis. Be to, vis dar susiduriama su mokytojų kvalifikacijos iššūkiais – pavyzdžiui, 2022 m. tik apie 60 proc. informatikos mokytojų turėjo aukštąjį pedagoginį išsilavinimą informatikos srityje. 

Norint, kad Lietuva per artimiausią dešimtmetį taptų globaliai konkurencinga technologinių sprendimų kūrėja, o potencialių vienaragių įkūrėjų daugėtų, šiuos iššūkius būtina nuosekliai spręsti. Verslumo ir inovacijų kūrimo ugdymas turėtų būti integruotas į bendrojo lavinimo programas nuo pat pradinės mokyklos, o IT ir STEM disciplinose – užtikrintas didesnis praktinis taikymas, laboratoriniai darbai bei komandiniai projektai. Tam galima plėsti jau dabar veikiančias ir gerus rezultatus demonstruojančias įvairias papildomas ir NVO ugdymo programas, pavyzdžiui „Lietuvos Junior Achievement“ ar „Vedliai“.

Taip pat svarbu investuoti į mokytojų kvalifikacijos kėlimą ir stiprinti mokyklų, universitetų bei verslo bendradarbiavimą, kad jaunuoliai dar mokykloje galėtų prisiliesti prie realių sprendimų kūrimo ir matytų patrauklias karjeros perspektyvas Lietuvoje. 

Nors istorijos apie mokslais nesidomėjusius ir milijardinius verslus sukūrusius talentus įkvepia, jos yra išimtis, o ne taisyklė. Norėdami kurti ateities Lietuvą, grįstą technologine lyderyste, turime remtis duomenimis ir jau veikiančiomis verslumo ugdymo strategijomis.